Lengvoji atletika

JAV sprinteriai turės technologinį pranašumą?

Tomas Lekavičius — Tue, 15 May 2012 17:57:24 +0000

JAV trumpųjų nuotolių bėgikai Londono Olimpinėse žaidynėse bėgs apsivilkę specialiai Nike pagamintus aerodinaminius kostiumus „TurboSpeed“, kurie, pasak mokslininkų, gali padėti sprinteriams pagerinti rezultatą net apie 0.23 sekundės, kas labai dažnai lemia ne tik užimamą vietą, bet net rekordo pagerinimą.

Įdomus faktas yra tas, kad 2008-aisiais Olimpiadoje bronzą iškovojęs amerikietis Walter Dixon nuo čempionu tapusio Usain Bolt atsiliko 0.22 seknundės. Tai leidžia daryti prielaidą, kad amerikiečiai nusprendė apginkluoti savo tautiečius naujausiomis technologijomis tam, kad būtų pagaliau pasiektos aukščiausios sprinto rungčių vietos, nurungiant, regis, nepralenkiamus jamaikiečius.

„TurboSpeed“ kostiumą sukūrė JAV rinktinės apranga besirūpinanti Nike bendrovė, kuri koncepcijai pasirinko golfo kamuoliuko pavyzdį, nes visa apranga yra padengta kamuoliuko įdubas primenančiomis skylutėmis, sumažinančiomis pasipriešinimą. Pasak oficialaus Nike šaltinio, šiai aprangai sukurti prireikė net 12 aktyvių stebėjimų, eksperimentų vėjo tunelyje, konsultacijų ir gamybos metų, o tai rodo ne tik dideles investicijas į šį projektą, bet ir tvirtą tikėjimą jo sėkme. Rusijos ir Vokietijos rinktinės, taip pat remiamos Nike, žvelgia į ateitį pozityviai, nes tikisi sulaukti šių aprangų ant ir savo atletų kūnų, nors Nike nesiryžta to patvirtinti.

Negana to, tarp didžiausių sportinės aprangos gamintojų – Nike, Puma ir Adidas – konkurencija kaip niekada didelė. Puma remia Jamaikos rinktinę su Usain Bolt priešakyje, Adidas prieš kurį laiką sukūrę AdidasTechFit kostiumus, kuriems irgi buvo prognozuota revoliucija sporte (vis dėl to šios prognozės, kaip ir buvo galima tikėtis, nepasitvirtino), o Nike mestelėjo į rinką naują, inovatyvų produktą, kuris dabar susilaukia didžiulio užsienio žiniasklaidos dėmesio ir komentarų (ypač klausiama, ar galima leisti sporte taip naudotis technologijomis, kad pažengesnių šalių bėgikai įgytų pranašumą prieš valstybes, kurios negali tiek investuoti į sportą). Kad ir kokia reklamos kompanija dėmesį patraukti bandytų Nike, visas kostiumo efektyvumas paaiškės realiai išbandžius jį varžybose, tačiau kada tiksliai tai bus, nei bendrovė, nei JAV rinktinė kol kas nepraneša, tačiau mes savo ruožtu galime tikėtis, kad tai bus dar iki Olimpinių žaidynių.

Liu Xiang „Golden Grand Prix in Kawasaki“ varžybose – 13.09

Tomas Lekavičius — Tue, 15 May 2012 17:26:45 +0000

Žymiausias Kinijos lengvaatletis, 2004 metų Olimpinių žaidynių čempionas, 2007 metų pasaulio čempionato aukso medalininkas, buvęs 110 metrų barjerinio bėgimo rekordo savininkas Liu Xiang gegužės 6-ąją dieną pirmą kartą šiais metais startavo atvirose patalpose, švęsdamas pergalę Japonijoje vykusiose „Golden Grand Prix in Kawasaki“ varžybose. 110 metrų barjerinio bėgimo distanciją kinas įveikė per 13.09s. Liu Xiang taip pat priklauso ir šių varžybų rekordas – 12.88s. „Tai buvo mano pirmasis startas šį sezoną, beje, takeliai buvo šlapi ir diena buvo vėjuota, tačiau aš esu patenkintas savo rezultatu“ – po finišo žurnalistams kalbėjo L.Xiang. Su dabartiniu rezultatu Kinijos bėgikas yra antras pasaulyje po 13.03s rezultatą dvejomis dienomis anksčiau užfiksavusį Aries Merritt iš JAV.

Sidabrą ir bronzą, gerokai atsilikę, „Golden Grand Prix in Kawasaki“ susitikime laimėjo amerikiečiai Omo Osaghae (13.33s) ir Ronald Brookins (13.69s).

Po varžybų Liu Xiang grįžo į gimtąjį Šanchajų (Kinija) ruoštis gegužės 19 dienos Samsung Diamond League varžyboms. Verta pažymėti, kad kaip tik praėjus beveik savaitei po pergalės, viename interviu, Liu Xiang dalinosi mintimis apie namus ir šeimą: „Mano gyvenimo kelyje namai – tai ramybės uostas, kupinas šilumos ir meilės. Kai esu išsekęs, pavargęs, namai visuomet yra ta vieta, kurioje aš galiu papildyti savo jėgas. Šeima visuomet stipriai palaiko mane, mano tėtis yra tarsi dvasios skėtis, apsaugantis nuo sunkumų ir nerimo. Jis visuomet šalina mano liūdesį, depresiją; palaiko mane kupiną aistros ir atsidavimo, leidžia vis kitaip pažiūrėti į gyvenimo kelionę“ – teigė vienas iš greičiausių visų laikų barjerininkų.

Šiuo metu atletas intensyviai ruošiasi Londono Olimpiadai. Ankstesnėse Olimpinėse žaidynėse Pekine 2008-aisiais L.Xiang nebaigė distancijos dėl kelio traumos, o 2004-aisiais, kaip jau minėta ir anksčiau, tapo čempionu.

Mano kūnas – mano komanda, mano brolis, mano žvėris arba Antrasis fragmentas iš įprasminto judėjimo patirčių. Tomas Lekavičius

Tomas Lekavičius — Sun, 13 May 2012 16:45:43 +0000

Dangus velkasi tamsius rūbus. Mintyse mažytis balselis pradeda prognozuoti, kad netrukus pradės lyti. Nusišypsau. Geriausias oras sportui man – lietus. Lauke žengus pirmus žingsnius lengva risčia, lėtai prajudinant raumenis, kurie jau jaučia, kas jų laukia ir pradeda nekantrauti. Jaučiu pulsuojančias skaidulas, kurios choru džiaugiasi laukiančiu krūviu ir tuo pat metu ruošiasi plyšimui.

Nubėgus pirmas keliolika minučių nedideli lietaus lašai pradeda sveikintis su vienišu bėgiku, visiškai neracionaliai nusprendusiu bėgti būtent tuomet, kai artėja audra. Širdžiai tiksint, protui pamiršus laiko egzistavimą, raumenims įšylant ir pasiruošiant laukiančiui skausmui, lietus vis intensyviau leidžia vieną būrį pėstininkų po kito. Vandens dėlionės dalys gula ant drabužių ir nesėkmingai bando suteikti jiems savo spalvą. Bėgiko mintys pradeda koncentruotis. Įprasto gyvenimo džiaugsmų ir iššūkių nuvargintos mintys lėtai, bet užtikrintai paklūsta šeimininkui. Treniruotas protas valdo treniruotą kūną. Lygtis be nežinomųjų, praradusi teisę vadintis lygtimi. Žingsnių skaičiui didėjant, minutėms plaukiant pro šalį, laikui nepaklūstantis bėgimas toliau tęsia savo darbą susikaupusio bėgiko kūne ir sieloje. Mintys pradeda įgauti vientisą pavidalą. Audra stiprėja ir vėjas jau sudaro papildomą nemažą sunkumą bėgti, ypač kai raumenys, kurie sukąstų dantis, jei tokius turėtų, jaučia vis stipresnį skausmą. Vanduo, jau palietęs visą kūno paviršių, maloniai vėsina ir suteikia papildomų jėgų.

Ateina akimirka, kai galvoje, su trenksmu atidaręs duris, įbėga cypiantis Silpnumo balselis. Jo žodžiai, nors turi skirtingus kvapus ir skonius, tačiau visuomet turi tą pačią prasmę. Silpnumo balselis teigia, kad bėgimas per skausmą yra nelogiškas, kad jau reikėtų pailsėti, kad jau reikėtų baigti, kad lietus sušlapino visus drabužius ir vėjas toks stirpus, kad raumenys žaibiškai šąla ir daugybė kitų pasiteisinimų. Aš tuomet tiesiog dar kartą nusišypsau ir pasakau sau, kad štai ir jis, nuo dabar tai tampa rimta. Tas balselis pažįstamas jau ne vienerius metus ir jį įveikti kuo toliau, tuo darosi lengviau, nes pats stiprėji. Išmoksti kovoti su juo vis efektyviau. Dauguma žmonių mano, kad skausmas yra vengtinas dalykas. Taip, daugumoje atvejų žmogus, pirmiausia ieškantis saugumo ir patogumo, yra teisus. Tik ne šioje žaidimų aikštelėje, vadinamoje Sportu. Tai nėra vienapusiškai vertinamas reiškinys ir diskusijos šiuo klausimu mane ir kažką nugabentų labai toli, ir tikriausiai ne ten, kur norėtų mano diskusijos kolega. Vis dėl to čia – gyvenimas. Kai jauti skausmą, jauti, kad esi gyvas ir kad gyventi verta. Jauti, kad tobulėji, jauti, kaip plėti skausmo ribas, išmoksti stabdyti neapykantą jam, su juo gyventi ir net tam tikra prasme mėgautis.

Kojos dega, plaučiai rėkia, širdis stumdo kraują žaibišku greičiu ir tarytum sako – kad ir ką darytum, aš būsiu su tavimi iki galo ir padėsiu, kad ir kas nutiktų. Mano kūnas – mano tvirtovė, mano komanda, mano brolis, mano žvėris. Šią kūno ir skausmo kovą laistantis lietus nesiliauja, vis stiprėja su kiekvienu greitu iškvėpimu. Kai galiausiai distancija baigta ir kūnas gali pailsėti, siela mėgaujasi lengvais lietaus lašais. Galva užversta aukštyn, veide – šypsena ir nepaprasras ramybės jausmas, kuriuo reikia mėgautis kiekvieną akimirką, nes jos visos suskaičiuotos ir unikalios.

Kad ir kaip tai keistai gali skambėti žmonėms, nesuvokiantiems, kuo gyvena tie, kurie drįsta save vadinti kovotojais, vis dėl to jie gyvena. Ir kovoja. Ir ta kova jiems teikia džiaugsmo. Džiaugsminga kova, kurios kiekviena sekundė verta mėgavimosi. Broliai ir seserys kovotojai, kurių nėra daug, mėgaukitės savo kova, nes ji

netruks

amžinai

“Payton Jordan Cardinal” – Natalija Piliušina – 4:09.51

Evaldas Sc. — Tue, 01 May 2012 15:36:17 +0000

Palo Alte (Kalifornija) per “Payton Jordan Cardinal” varžybas penktą vietą užėmusi Natalija Piliušina beveik 5 sekundėmis pagerino asmeninį rekordą (4:09.51) ir įvykdė Europos čempionato normatyvą. Visų laikų Lietuvos 1500 m bėgikių sąrašuose ji pakilo į šeštą vietą. Iki olimpinio ‘B” normatyvo pritrūko 0.61 sek.

Šaltinis: lengvoji.lt

2012 metų Bostono maratonas ir Kathrine Switzer istorija

Evaldas Sc. — Sun, 29 Apr 2012 15:05:13 +0000

1967 metais, Kathrine Switzer tapo pirmąja oficialiai registruota moterimi bėgusia Bostono maratone. Po to, kai Jock Semple suprato, kad jo rengiamame maratone bėga moteris, jis pasileido bėgti paskui šaukdamas: “Nešdinkis iš mano varžybų ir gražink man numerėlį!”. Tačiau, Switzer’s vaikinas ir kiti vyrai bėgikai apsupo sportininkę ir gynė ją viso maratono metu. Katherine maratono distanciją įveikė per 3:07:29.

2012 metų Bostono maratoną laimėjo Wesley Korir ir Sharon Cherop – 2:12:40 ir 2:31:50

Javier Culson dalyvaus “Ponce Grand Prix” varžybose.

Evaldas Sc. — Fri, 27 Apr 2012 09:32:00 +0000

Du kart pasaulio 400m barjerinio bėgimo sidabro medalininkas Javie Culson prisidėjo prie 25 Pasaulio ir Olimpinių žaidynių medalininkų ketinančių dalyvauti “Ponce Grand Prix” varžybose gegužės 12d.

Aukštas 26 metų atletas pradėjo 2012 sezoną vasario 18d., kur jis bėgo 800m – 1:50.26, vėliau, kovo 31 dieną sekė asmeninis rekordas 400m rungtyje – 45,99.

Walnute (Kalifornija) “Mt.SAC Relays” varžybos

Evaldas Sc. — Fri, 27 Apr 2012 09:15:41 +0000

Mt. SAC Relays – kasmetinis lengvosios atletikos festivalis rengiamas San Antonio koledžo stadione Walnute, Kalifornijoje. Balandį rengiamos varžybos pirmą kartą pradėtos trenerio Hilmer Lodge 1959 metais. Varžybos pritraukia visokio lygio atletus ( nuo jaunesnių sportininkų, studentų, suaugusių grupės iki sportininkų priklausančių parolimpinei grupei ), dėl to kiekvienais metais gali pasigirti ~9000 dalyvių.

Varžybose šeštadienį startavo ir keturi lietuviai. Eglė Staišiūnaitė pagerino asmeninį rekordą ir užėmė 4 vietą 400 m barjeriniame bėgime – 58.17. 0,19 sekundės dalimi užleido trečiąją vietą Sarah Wells – 57.98. Rungties nugalėtoja Keia Pinnick iš Arizonos – 57.34.

Šuoliuose į aukštį šeštąją vietą iškovojo Monika Jakutytė – 1.75m (1.70 – O 1.75 – XO 1.80 – XXX). Gaila bet ši sportininkė tik bandymų skaičiu nusileido prieš ją likusioms trijoms sportininkėms. Trečios vietos nugalėtoja įveikė tą patį 1.75m aukštį – Nicole Williams (1.65 – O 1.70 – O 1.75 – O 1.80 – XXX).

Martynui Jurgilui 200 m bėgime atiteko aštunta vieta – 21.06 (2.7). Trys pirmieji Martyno bėgime tapo ir rungties nugalėtojais – Rubin Williams 20.66, Raymond Miller 20.75, Obinna Metu 20.86.

Valentinas Rudys 800 m bėgime – 1:52.10, 50 vieta. Savo bėgime liko penktas, iš viso dalyvavo 75 bėgikai. Nugalėtojas Austin Mudd – 1:47.68.

Rezultatai.
Martyno bėgimas.

Vedlys E.Korsakas: būti vedliu sunkiau nei paprastai dalyvauti bėgime

Evaldas Sc. — Fri, 27 Apr 2012 07:46:50 +0000

Druskininkų miestas toliau intensyviai ruošiasi priimti „Druskininkų Puma pusmaratonio” dalyvius. Jau gegužės 6-ą dieną įvyksiančioje bėgimo šventėje bus daug smagių naujovių, skirtų ne tik profesionalams, bet ir mėgėjams, aktyvioms šeimoms bei mažiesiems bėgikams.

„Druskininkų Puma pusmaratonyje“ kartu su dalyviai bėgs ir vedliai. Vedliai – tai savanoriai bėgikai, kurie padeda kitiems distancijoje esantiems sportininkams orientuotis, kokiu greičiu jie bėga. Jais daugiausiai tampa buvę ir esami stajeriai.

Vienas pirmųjų „Druskininkų Puma pusmaratonio“ vedlių tapo Emilis Korsakas. Vyras džiaugiasi, kad galės išbandyti naują amplua ir tikisi, jog viskas pavyks sėkmingai.

- Kas sunkiau, būti vedliu ar paprastu bėgiku?, – paklausėme vedlio E.Korsako.

Nesu buvęs vedliu bėgimo varžybose. Tačiau dažnai matau vedlius – „žmones su balionais“. Didelį įspūdi paliko ir klubo „Na, pagauk!“ narys Vladas Navagrudskas, kuris buvo vedliu Vilniaus maratone prieš pora metų. Jis sugebėjo visą maratoną prabėgti lygiai per tris valandas ir trisdešimt minučių. Tai taip paskatino išbandyti vedlio darbą. Manau, vedliu būti sunkiau. Tačiau viską pamatysime „Druskininkų Puma pusmaratonio“ varžybose.

- Per kokį laiką Jūs planuojate įveikti „Druskininkų Puma pusmaratonį“?

Neseniai nubėgau pusės maratono distanciją per valandą ir trisdešimt dvi minutes. Rezultatas nėra įspūdingas, tačiau, kaip sakė Virgilijus Alekna po pasaulio čempionato Berlyne, pagal galimybes. Tai gana stabilus rezultatas. Druskininkuose noriu įveikti trasą per valandą ir keturiasdešimt penkias minutes. Tokį tikslą sau ir keliu.

- Ar sunku bėgant „pataikyti“ į laiką?

Praėjusį savaitgalį pabandžiau treniruotėje bėgti 25 kilometrus lygiu tempu. Lengva nebuvo. Tai ne tas pats, kas pradėti greičiau, pabaigti lėčiau ir „gauti“ laiko vidurkį. „Druskininkų Puma pusmaratonio“ bėgime reikės pasistengti.

- Ar pats esate naudojęsis vedlio „paslaugomis“?

Dažniausiai bėgu savo tempu pagal pasiruošimą. Bet esu patyręs, kad siekiant tikslo „zuikiai“ motyvuoja, „užveda“ neatsilikti, aplenkti, spustelėti iki finišo ir t.t. To ir tikiuosi – pažadinti motyvaciją, pakelti kovotojų dvasią.

- Ką galite patarti pirmą kartą dalyvausiantiems tokiame renginyje?

Nesijaučiu pasiekęs sporto aukštumų, tad ir patarimais švaistytis nenorėčiau. Sakyčiau, šiame bėgime reikėtu išsikelti sau tikslą, pasiekti finišą, nubėgti per tam tikrą laiką ir t.t. Svarbiausia jo siekti.

Jeigu sugalvojote dalyvauti „Druskininkų Puma pusmaratonio“ renginiuose pirmiausiai užsiregistruokite. Registracijos formą galima rasti interneto svetainėje www.druskininku-pusmaratonis.lt.

“Nike, Aš bėgu” atkeliauja į Vilnių

Evaldas Sc. — Tue, 03 Apr 2012 20:21:13 +0000

Kasmet įvairiose pasaulio šalyse – nuo JAV ir Jungtinės Karalystės iki Libano bei Jungtinių Arabų Emyratų – organizuojamas bėgimo renginys „Nike Aš bėgu“ (I Run) 05 26 atkeliauja ir į Lietuvos sostinę. Daugiau informacijos ir registracija rasite čia.

Fragmentas iš įprasminto judėjimo patirčių. Tomas Lekavičius

Tomas Lekavičius — Tue, 03 Apr 2012 19:41:00 +0000

Prakaito lašelis nurieda veidu žemyn. Plaučiai lėtai pripildomi oro. Oras išleidžiamas ir žvilgsnis nuo apačioje esančio, tūkstančius kartų matyto takelio krypsta į tolį. Krūtinė kilnojasi su kiekviena mintimi apie artėjantį dar vieną startą.

Kiekvienas bėgimas yra kitoks. Kad ir kaip jie vienodai atrodytų iš šalies, bėgikui kiekvienas jo kūno, visomis jėgomis besistengiančio aplenkti savo šėšėlį, judesys yra ne tas pats. Kiekvienas turi savo skonį. Atsargiai papurtomi raumenys. Kad bent šiek tiek atsipalaiduotų. Treneris iškelia ranką. Metas judėti. Išeinu keleta žingsnių į priekį, prieš kaladėles. Pora pašokimų, greitų oro išpūtimų. Netrukus abi kojos įstatomos į kaladėles ir visas kūnas įgauna specifinę formą, kuri, gludinta ne vieną šimtmettį, padeda idealiai iššauti kūną iš vietos. Lėtai gniaužiu kumščius. Raumenys po visos treniruotės jau neturi tiek jėgų, kad galėtų maksimaliai greitai startuoti. O priekyje – penkios kliūtys. Barjerai. Niekas nesugeba taip greitai prabėgti penkias kliūtis, kaip tai daro barjerininkai. Kiekviena sekundės dalis tampa svarbi. Kiekvienas judesys – centimetrų tikslumo. Išdrįsk suklysti ir greitai pajusi naikinamas kūno struktūras bei kraujo kvapą.

Rankos pastatomos į reikiamą poziciją. Žvilgsnis, kokį turi tik kovotojų rasės žmonės, paskutinį kartą prieš startą nužvelgia distanciją. Aplink sportuojančių dėmesį patraukia bėgikas, keletu širdies dūžių sau nutildantis visą triukšmą išorėje ir viduje. Tuo metu paprasčiausiai išnyksta praeitis. Išnyksta viskas. Lieka tik siauras pasaulio plotas priekyje, vadinamas takeliu. Ir iš kažkur anapus pasigirsta balsas: “Dėmesio”. Visos juslės įsijungia tokiu pajėgumu, apie kurį kiti yra girdėję legendas. Girdžiu starterio rankų gniaužiamą pistoletą. Matau baltą starto liniją ir ant jos verdantį gyvenimą mano galvoje. Staiga mintyse suskamba žodis, su kuriuo keliauju visą gyvenimą, jis nutyla ir pistoletas iššauna. Raumenys sekundės dalimis išsprogdina kūną iš kaladėlių. Jaučiu, kaip kaladėlės iš paskutiniųjų stengiasi nesprogti kartu su iššautu kūnu. Jaučiu, kaip startukų vynukai sminga į takelį ir, jiems spėjus nesukelti skausmo gumai, skrieja link barjerų. Sąmonė išjungiama. Čia jos nereikia. Čia karaliauja refleksai, brutali jėga ir žvėriškumas. Barjerai įveikiami žaibiškai, o tas kovotojo dvasios paženklintas žvilgsnis nukreiptas į barjerą priešais. Barjerai suvalgomi vienas po kito. Po paskutiniojo kūnas šiek tiek atpalaiduojamas, sąmonė įsijungia, pradedi suvokti klaidas. Pasirodo, smegenys pačios puikiai sugeba užfiksuoti jas.

Pokalbis su treneriu. Po jo grįžtu į starto vietą. Eidamas, žengdamas, jau jaučiančiu skausmą taku, aš žinau, kad paaugau. Paaugau, nes bėgimas, nes sportas, turi prasmę. Tai nėra vien fizinis judėjimas siekiant išlikti sveikam ir sustiprėti. Tai asmeninio tobulėjimo priemonė. Tai dvasinė patirtis. Nes aš įsisamoninau, kad toks judėjimas yra būtinas mano dvasiniam, emocinam gyvenimui. Jis yra būtinas man. Nes tokie jau yra tie, kurių sielos paženklintos kovotojo tatiuruote. Malonu susipažinti.