Atletai.lt rūpinasi Tavo fizine ir materialine gerove, todėl nusprendėme parengti kritišką interviu apie trenerių pasiūlą Lietuvoje. Pašnekovas – nepriklausomas ekspertas, daugiau nei pusė amžiaus dirbęs sporto srityje profesorius Juozas Skernevičius.

Pastaruoju metu sportas ir sveika gyvensena tampa beveik naujuoju rokenrolu (angl. rock’n’roll), smarkiai plisdama ir populiarėdama Vakarų pasaulyje. Lietuva – ne išimtis: kasmetiniai maratonai sulaukia vis daugiau dalyvių, o kartu su sporto paklausa auga sportinių užsiėmimų pasiūla. Tačiau didesnis pasiūlymų skaičius visgi negarantuoja kokybės – atsiranda ir nemažai norinčiųjų užsidirbti greitų pinigų pasinaudojus visuomenės susidomėjimo banga. Kada sukauptas santaupas verta leisti sporto salėje, o kada su visais kilogramais ir neiššvaistytomis lėšomis bėgti iš ten kuo greičiau, sutiko papasakoti biomedicinos ir socialinių mokslų daktaras, pats buvęs sportininkas ir Lietuvos nusipelnęs treneris Juozas Skernevičius.

Kartais atrodo, kad asmeninių trenerių ir įvairių tobulėjimo programų gausa gali suklaidinti ir patyrusį sportuojantįjį, ką jau kalbėti apie pradedančiuosius. Kaip atskirti kokybiškus pasiūlymus iš visų pateikiamų variantų?
Žmogus, einantis savęs tobulinimo kryptimi kad ir fiziniais pratimais, turėtų šiek tiek nusimanyti apie tai. Labai pasitikėti kitu žmogumi rizikinga, nerekomenduočiau visiškai atiduoti savęs net į gerą vardą turinčio trenerio rankas. Reikia pačiam truputį pasiskaityti, pasižiūrėti, šiek tiek išmanyti savo anatomiją, struktūrą ir panašiai.
Norint pasirinkti trenerį, su juo reikia pasikalbėti, padiskutuoti, paruošti išankstinius klausimus. Tada žiūrėti, kaip jis kalba, pagrindžia savo atsakymus. Nebijoti atėjus į pratybas klausinėti, kodėl reikia daryti būtent šitaip, o ne kitaip. Paklausti, ką pratimas gali duoti, kokia savijauta bus po jo… Jeigu treneris nesugebės paaiškinti, geriau atsiprašyti ir išeiti. Nes tuomet reiškia, kad treneris mato darbą tik mechaniškai ir nesuvokia, ką koks veiksmas suteikia žmogaus kūnui ir psichikai.

Ką turite omenyje sakydamas „mato darbą tik mechaniškai“?
Tai perėjimas į praktinį darbą, pasinaudojant tik praktine kitų trenerių patirtimi, nesigilinant į pačią esmę. Kiekvienas žmogaus judesys reikalauja nervų sistemos veiklos ir jį atliekant dalyvauja daug įvairių funkcijų. Daug bėdų atsitinka, kai treneris nelabai suvokia, ką daro. Kai suvokia tik vaizdą, kurį atlieka atletas. […] Tai, kas darosi viduje, žymiai svarbiau, nes nuo to priklauso ir pratimų poveikis žmogaus organizmui. Po kiekvieno fizinio krūvio žmogus turi stiprėti, tobulėti, bet kad tai įvyktų, fizinis krūvis turi būti labai tikslingas. Ir jeigu treneris nesuvokia, kas vyksta raumenyne, smegenyse, kraujotakoje… Tai jau yra nelaimė, kurių pas mus, deja, gana daug. Nors ir turime dvi aukštąsias mokyklas, pačios studijos apima per mažai praktikos, trūksta pačių trenerių gilinimosi į literatūrą, visą procesą…

Galbūt yra didesnė tikimybė, kad buvę sportininkai turės gilesnį judesių supratimą ir jais bus galima labiau pasitikėti? Ar tai tik mitas?
Sakyčiau, kad yra šansų, jog jie daugiau žinos, nes tikriausiai ilgai sportavo, galbūt treniravosi pas gerus trenerius, turinčius tinkamą pasirengimą. Bet gali būti ir kitaip: visiškai nesportavęs žmogus bus pranašesnis už patyrusį atletą, jei jis domisi savo profesija ir gilinasi į ją.
Taip pat reikėtų pažiūrėti, kokių tikslų sieki: jeigu nori tobulinti raumenų struktūrą arba laikyseną – būtų prasminga pasirinkti buvusį gimnastą arba sunkumų kilnotoją, kuris taikė šituos pratimus savo karjeroje. Jeigu norima gerinti savo funkcijas (kraujotaką, kvėpavimą), geriau rinktis slidininką, bėgiką, ėjiką arba irkluotoją… Nes jie bus labiau susipažinę su ta sritimi. Kūno tvarkymas – vienas dalykas, o jo aptarnavimas (kraujotaka, širdies darbas) – visai kitas. Ir jeigu pasirinksi buvusį sportininką-trenerį iš kitos srities, jis apie naują kryptį galbūt išmanys tiek pat, kiek niekada nesportavęs žmogus. Tačiau pasitikėjimo turės daugiau, bus drąsesnis ir galės padaryti daug žalos.

Kokios dar savybės (be gilesnio proceso suvokimo) reikalingos geram treneriui?
Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į psichines savybes. Ar jis sugeba kontaktuoti su kitu žmogumi? Ar myli žmones? Ar myli tiktai pinigus, kuriuos jam tas žmogus moka? Geras treneris turėtų klausinėti, kaip jautiesi, koks tavo pulso dažnis, kaip tu miegi, kaip valgai… Jeigu jis tik ateina ir pasako: „daryk, daryk, daryk“ ir nieko daugiau, kyla klausimas, ar toks žmogus gali būti pedagogu, ar jo psichinės savybės tinka, ar vis dėlto nelabai. Šaltas, abejingas žmogus gali turėti daug žinių, bet viską daryti atmestinai.

Šiandien populiarėja nemažai kainuojančios asmeninių trenerių paslaugos. Kada treniruotės akis į akį yra būtinybė, o kada mados, prestižo reikalas?
Kolektyviniame darbe gali būti daugiau broko. Individualiame darbe kiekvienas veiksmas skirtas individui. Gerai pasvertas ir protingai parengtas, jis yra geresnis už kolektyvinį. Ypač didžiajame sporte. Jei treneris turi tris žmones – privalo individualiai prižiūrėti kiekvieną, galvoti, ką jam skirti, stebėti, kaip jis jaučiasi, adaptuojasi prie krūvio, kokios jo savybės kinta ir panašiai. Tačiau kalbant apie mėgėjus, individualų darbą dažniausiai gali pasirinkti tik labai turtingi žmonės. Ir kartais pasitaiko klaidų ir individualiame darbe. Jeigu treneris ne analizuoja savo sportininko, o kiekvieną dieną trumpai pasikalba ir pateikia standartinius pratimus, tokio darbo kokybė taip pat smunka žemyn.

Apie standartus… Skaitydama asmeninių treniruočių dalyvių atsiliepimus pastebėjau, kad didelė dalis sportuojančiųjų piktinasi savo asmeninių trenerių darbu. Ypač daug nepasitenkinimo kelia vienodi, o ne kiekvienam atskirai sudaryti mitybos planai. Kaip elgtis tokioje situacijoje?
Mityba – labai jautrus klausimas, svarbus kiekvieno sportuojančio žmogaus fiziniam ugdymui. Pasakysiu grubiai, bet daug mitybos specialistų – šarlatanai. Jie iškreipia dietas, neaišku kaip grindžia jas ir nukreipia didelę dalį žmonių netinkama kryptimi. […] Po visų metų sporto srityje, priėjau išvadą, kad kiekvienas turi maitintis individualiai. Kartais vien tik kažkokio produkto norėjimas jau šį bei tą pasako, nurodo, ko dabar organizmui trūksta. Visgi, manau, kiekvieno meniu turėtų būti grindžiamas tuo, kur jis užaugo, kaip maitinosi jo tėvai ir proseneliai. Taigi mums reikėtų ir bulvių, ir mėsos, ir grūdų… Tik, žinoma, profesionaliems sportininkams reikėtų dar papildyti mitybą vitaminais bei mineralais. O tiems, kas mažiau sportuoja, galima šiek tiek pamažinti riebalų, energetikos, bet kitų medžiagų reikia: vitaminų, mikroelementų… Negalima per stipriai varginti savęs visokiomis dietomis.

O kaip su savarankišku sportavimu? Tai yra mažiau efektyvu, negu su profesionalų pagalba ar vėlgi priklauso nuo aplinkybių?
Negalėčiau atsakyti vienprasmiškai. Su geru treneriu, žinoma, bus daugiau naudos. Tačiau su prastu bus blogiau nei pačiam dirbant pasikonsultavus su gero lygio specialistais, kurie galėtų patarti, kokią programą sudaryti. Gaila, bet didelė dalis vadinamųjų specialistų arba konsultantų dažnai kalba įtaigiai, bet ne visada teisingai. Kitur klaidos nėra tokios sunkios, kaip sporto praktikoje, net ir medicinoje. Pas gydytojus dažnai kreipiasi sergantys žmonės: jeigu jų nepavyksta išgydyti, našta vis tiek yra mažesnė nei tada, kai sveiką žmogų padarai ligonį.
Apibendrinant, norėčiau pasakyti, kad sporto mokslas remiasi daugeliu kitų mokslų pamatinėmis žiniomis. Geras sporto specialistas turi turėti sporto fiziologijos, sporto medicinos, sporto biomechanikos ir psichologijos žinių. Jeigu nors viena dalis „šlubuoja“, treneris jau tikriausiai nebus geras.

Ačiū Jums už pokalbį ir patarimus!

Sofija Korf